Daily Archives: 2011-09-25

Holokausto aukoms atminti…

foto

Rugsėjo 23-ąją J.Graičiūno gimnazijoje vyko renginys, skirtas Holokausto aukoms atminti. Minėjimas prasidėjo skaitomu V.Palčinskaitės eilėraščiu „Tulpių laukas“ – visiems karo metu žuvusiems ir tebežūstantiems vaikams. Aktų salės ekrane, skambant tyliai muzikai, tulpių lauko fone keitėsi žydų vaikų – Holokausto aukų – nuotraukos…

Visi koncentracijos stovyklose, getuose nukankinti vaikai, visi Kelmės žvyrduobėje ir visose Lietuvos žvyrduobėse sušaudyti mūsų bendrapiliečiai pagerbti tylos minute.

Minėjimo vedėja, J.Graičiūno gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Živilė Klimienė skaitė rašytojo Icchoko Mero liudijimą apie 1941 metų tragiškus įvykius Kelmėje.

Kas atsitiko pasaulyje, Lietuvoje, Kelmėje, jei įvyko tokia Katastrofa? Istorinį pranešimą skaitė gimnazijos istorijos mokytojas Egidijus Ūksas. Pasak jo, jau pirmosiomis karo dienomis okupacinė valdžia įvedė antisemitinį režimą – žydai privalėjo prie viršutinių drabužių prisisiūti šešiakampes žvaigždes, jie buvo suvaryti į getus. Net 94 proc. Lietuvos žydų tapo sąmoningo žydų tautos naikinimo – Holokausto – aukomis. Didžiausios žydų žudynės vyko Paneriuose prie Vilniaus ir Kauno fortuose. Prie kiekvieno didesnio Lietuvos miestelio yra vietos, kur karo pradžioje buvo sušaudyta tūkstančiai žydų: iš pradžių vyrai, vėliau seneliai, moterys ir vaikai.  Tik menka žydų dalis slapstoma išgyveno per visą trejus metus trukusią nacių okupaciją. Nors už žydų slėpimą vokiečiai šaudė ištisas šeimas, keli tūkstančiai lietuvių, rizikuodami gyvybėmis, padėjo persekiojamiems žmonėms.

Istorinius faktus keitė Ž.Klimienės ir gimnazijos istorijos mokytojos Rimos Servienės skaitomi išsigelbėjusių žydų liudijimai, jų gelbėtojų prisiminimai, vaizdo medžiaga, gauta iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus: interviu su gelbėtoja S.Meškauskaite-Jakštiene, I.Mero pasakojimas apie tai, kaip jį, mažą vaiką, verkiantį Kalnų gatvėje rado ir į savo namus parsivedė Juozas Dainauskas, dokumentinio filmo „Gyvybės medis“ ištraukos.

„Šiandien mes ne tik gedime Holokausto aukų, šiandien nusilenkiame tiems, kas tuomet gelbėjo žmones“, – teigė Ž.Klimienė, o ekrane rodomoje vaizdo medžiagoje rašytojas I.Meras skaitė: „Aš kaip maldą tariu pavardes tų žmonių, kurie fašistinės okupacijos metais Kelmėje ir jos apylinkėse slapstė ir gelbėjo keletą žydų vaikų, tarp jų ir mane, – tai Bronė ir Juozas Dainauskai, Michalina Legantienė, Adomas Urbelis ir Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė, Šalkauskai, Stasė Damanskaitė, Stefa Kulevičiūtė, Elena Kaušaitė ir jos seserys, Konstancija Norkaitė, Butkai, Urbeliai, Aleksandra Grišaitė, Žukauskai, Damanskai, Šimuliai ir daugelis kitų, kurių pavardžių aš nežinau…“

Renginio metu prisimintas Kolainių  bažnyčios ir vienuolyno rektorius Polikarpas Macijauskas, slėpęs vienuolyne iš geto pabėgusius, persekiojamus žmones, Užvenčio gydytojas Petras Girbudas, valstiečiai Klimai, Šleževičiai, Juškevičiai, jaunas, vos devyniolikos sulaukęs Alfonsas Songaila – jų pastangomis buvo išgelbėta dešimtys žydų.

R.Servienė, pasakojusi apie Pasaulio Tautų Teisuolio vardo suteikimą žydų gelbėtojams, apie apdovanotuosius Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, priminė, kad mūsų krašte apdovanotųjų – 72, jų tarpe keli katalikų kunigai, vienas stačiatikių kunigas, vienuolė, gydytojas, visi kiti – valstiečiai, samdiniai, padieniai darbininkai, namų šeimininkės. „Jie atliko iškiliausią tautinę pareigą. Jie anais laikais buvo tikroji tautos sąžinė. Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną ir žmogaus gyvybės vertę,“ – taip apie juos rašė I.Meras.  O kino ekrane, skambant muzikai, buvo rodomos nuotraukos, vardai ir pavardės Pasaulio Tautų Teisuoliais pripažintų ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais apdovanotų žydų gelbėtojų iš Kelmės krašto.

Tądien minėjime gimnazijoje dalyvavo Pasaulio Tautų Teisuolė, apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi Teresė Sankutė-Toliušienė, gydytojo Petro Girbudo sūnus Leopoldas, gelbėtojų Šalkauskų šeimos narė Valerija Šalkauskienė. Jiems, pasidalinusiems savo atsiminimais, dovanas įteikė minėjime kalbėjęs Kelmės rajono mero pavaduotojas Kęstutis Bilius.

Jausti atsakomybę už tai, kas vyksta ir vyks Lietuvoje, išmokti gyventi taip, kad Katastrofa nepasikartotų – toks motyvas nuskambėjo minėjimo pabaigoje. Parodytame vaizdo reportaže rašytojas Icchokas Meras ragina kiekvieną išsiaiškinti sau, kaip jis vertina tragiškus Antrojo pasaulinio karo įvykius. „Nėra jokio reikalo kalbėti apie tautos kaltę – ne! – teigia rašytojas. – Kiekvienas turi pagalvoti, kaip jis mato visą šitą baisią praeitį, kaip jis tą supranta ir kokią dalį moralinės atsakomybės jis prisiima šiandien už tai, kas vyksta Lietuvoj, kas vyks Lietuvoj, tuo pačiu galbūt – ir kas vyko Lietuvoj. Aš taip jaučiuosi. Galbūt tai paradoksalu, aš buvau auka tada, bet aš jaučiu atsakomybę už tai, kas kažkada vyko Lietuvoj“.

Ž.Klimienė, išreiškusi viltį, kad jaunoji karta bus geresnė, protingesnė, jautresnė, padėkojusi gimnazistams, kurie tvarkė ir sodino medelius Holokausto aukų kapinėse Kelmėje, pakvietė gimnazistę Juliją Skardžiūtę perskaityti ištrauką iš rašinio, parašyto po istorijos ir lietuvių kalbos pamokų apie Holokaustą. Pasaulis, anot gimnazistės, laikosi ant tų, kurie išdrįsta pasipriešinti visuomenės sukurtiems stereotipams, diktatūroms, kurios siekia palaužti žmonių sielas ar valdyti mus kaip lėles… Jis laikosi ant žmonių, kurie nebijo padėti viskuo nusivylusiam, kurie drįsta ištiesti ranką tam, kuriam visi kiti draudžia ją ištiesti. Žmonių, kurie nebijo rizikuoti savo gyvenimu, savo artimaisiais, savo ateitim tik tam, kad peržengtų uždraustą ribą ir galėtų išgelbėti kitą, kuris kartais gali būti net nepažįstamas. Pasaulis laikosi, sukasi, tiesiog egzistuoja dėl gerų žmonių širdžių…

Minėjimo rengėjai dėkoja Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui, šio muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjai Danutei Selčinskajai už vaizdo ir garso medžiagą, kuri buvo panaudota renginio metu.