Monthly Archives: kovo 2016

J. Graičiūno gimnazijoje – naujas tarptautinis Erasmus+ projektas

prie pavadinimo

Šiais mokslo metais mūsų gimnazijoje pradėtas įgyvendinti naujas Europos Sąjungos remiamas Erasmus+ programos projektas ,,Mokykloje kylančių konfliktų sprendimas ir valdymas”. Pagrindinė jo idėja – padėti projekte dalyvaujančių mokyklų bendruomenėms atpažinti konfliktų priežastis bei pasiūlyti inovatyvias priemones jiems spręsti. Projektas apima socialinėje, darbo bei virtualioje erdvėje kylančias problemas. Jį įgyvendiname kartu su dar keturių šalių partneriais: Italijos, Ispanijos, Turkijos ir Portugalijos mokyklomis.

Gimnazijos mokinių ir mokytojų delegacija, vadovaujama projekto koordinatorės Snieguolės Zavadskienės, vieną vasario savaitę praleido Portugalijoje, Algarvės regione, Olhão mieste. Susitikimo tikslas buvo susipažinti su šiuo metu labai aktualia imigracijos tema, jos keliamomis problemomis bei pasidalinti patirtimi, kaip jas spręsti. Prieš išvykdami į Portugaliją tarptautinio projekto dalyviai išanalizavo savo mokyklų ir rajonų  situaciją tuo klausimu.

Mums, kelmiškiams, tai buvo tikrai sunki užduotis, nes mūsų gimnazijoje nėra imigrantų, todėl atlikome teorinę apklausą: išsiaiškinome, ar gimnazistai norėtų sėdėti viename suole su iš kitos šalies atvykusiu ir kitos kultūros mokiniu, ar jiems būtų priimtinas kitoks požiūris, tradicijos, įpročiai. Atsakymai buvo patys įvairiausi: teigiamai imigrantų atžvilgiu nusiteikę įvardijo norą pažinti kitas kultūras bei tai, kad visi žmonės lygūs; neigiamai vertinantys imigrantus – terorizmo baimę, kalbos barjerą bei netoleranciją. Gimnazistų manymu, žmonėms, atvykusiems į svetimą šalį, sunku išmokti naują kalbą, suprasti gyvenimo būdą ir tradicijas, priprasti prie klimato ir maisto, jie gali neturėti darbo ir pinigų.

Portugalijoje visos delegacijos savo namų darbus apie imigraciją pristatė užsiėmimų mokykloje metu, taigi, turėjome galimybę pamatyti puikius pavyzdžius, kaip mūsų šalių partnerių ugdymo įstaigose bei šalyse yra rūpinamasi imigrantais, kokios vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos jiems teikia pagalbą, kokios problemos kyla ir kaip jas galima spręsti.

Ką reiškia būti imigrantu, mūsų gimnazistai Aušrinė Mickūnaitė, Šalnė Liaudanskytė, Rimgaudas Norvaišas, Greta Kybartaitė ir Bernadeta Sabaliauskaitė patyrė tiesiogiai dalyvaudami ugdymo procese: jie po vieną ėjo į pamokas, kurios, žinoma, vyko portugalų kalba, jie nepažinojo nė vieno klasės draugo, mokytojus matė pirmą kartą gyvenime. Tos emocijos, kurias patyrė, – neįkainojama patirtis, kuria gimnazistai dalijasi grįžę namo į Lietuvą šeimose, draugų bei kitų projekto dalyvių tarpe. Tikrai žinau, kad tarp jų neliko nė vieno priešiškai nusiteikusio  imigrantų atžvilgiu.

Portugalijoje dar turėjome galimybę susitikti ir pabendrauti su Olhao mokykloje besimokančiais imigrantais. Vaikinas, su tėvais prieš septynerius metus emigravęs iš Ukrainos, pasakojo naujoje šalyje nesusidūręs su jokiais sunkumais, lengvai radęs draugų, per metus išmokęs naują kalbą; su šeima iš Indijos atsikėlusi mergina taip pat lengvai pritapo naujoje vietoje, jai padėjo tai, kad vyresnioji sesuo jau buvo anksčiau pradėjusi mokytis toje mokykloje. Kalbant apie imigraciją į Portugaliją, galima paminėti, kad tai populiari šalis Anglijos ir Vokietijos senjorų tarpe: visus metus puikus oras, nuostabus maistas, o kainos žemesnės negu Lietuvoje.

Per labai greitai prabėgusią savaitę mes dar spėjome padirbėti pagrindiniame Algarvės regiono Maisto banko paskirstymo punkte, aplankyti Faro miestą, pasigrožėti nuostabia Portugalijos gamta bei įsigyti daug naujų draugų.  Mūsų gimnazija džiaugiasi Švietimo mainų paramos fondo dėka galėdama sudaryti sąlygas savo mokiniams įgyti neįkainojamos darbo tarptautinėje komandoje patirties. Esame įsitikinę, kad tai prisidės prie geresnės mūsų visų ateities Europoje kūrimo.

Kitas projekto ,,Mokykloje kylančių konfliktų sprendimas ir valdymas” etapas vyks Italijoje gegužės mėnesį, jo metu nagrinėsime darbe kylančių konfliktų priežastis bei mokysimės tuos konfliktus spręsti.

Snieguolė Zavadskienė,
Kelmės J.Graičiūno gimnazijos vyresnioji anglų kalbos mokytoja,
projekto koordinatorė

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos renginiai

veliava lt

Mūsų gimnazijoje Kovo 11-oji paminėta ne vienu renginiu, dalyvauta ir kitų institucijų organizuotuose projektuose, renginiuose, skirtuose šiai svarbiai datai.

Gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos organizavo raštingiausio gimnazisto konkursą. Jo laureatėmis tapo ir atminimo dovanas pelnė IIIc klasės mokinė Eimantė Korytė ir Vaiva Ramanauskaitė iš IVc klasės. Dailės mokytoja Irena Arlauskienė parengė parodą „Mano namai“, o pirmų gimnazijos klasių mokiniai buvo pakviesti dalyvauti viktorinoje – konkurse ,,Dvarų vaidmuo istorijoje“, kurį rengė istorijos mokytojai.

Pirmokų komandose buvo po keturis klasių atstovus. Mokiniai turėjo paruošti pasirinkto Lietuvos dvaro pristatymą, atsakyti į testo klausimus apie mūsų, Kelmės krašto, dvarus ir atlikti praktinę užduotį – atpažinti skaidrėje rodomą objektą ar apibūdinti asmenybę. Kol komandos suko galvas atlikdamos testo užduotis, istorijos mokytoja Rima Servienė supažindino konkurso žiūrovus su turtinga ir kartais, deja, skaudžia Lietuvos dvarų istorija. O baigiantis konkursui ir susumavus visus rezultatus paaiškėjo, kad kova vyko labai atkakliai, vos vieno taško persvara nugalėjo Ib klasės komanda: Leonora Kirklytė, Gabrielė Rimkutė, Titas Suveizdis, Dovilė Tifenzentaitė. Antri liko Ia klasės mokiniai: Egita Banevičiūtė, Kotryna Aušrinė Karyznaitė, Miglė Poškutė ir Justas Gembutas, o Ic komanda (Monika Akstinaitė, Viktorija Augustytė, Kamilė Jurgilaitė, Miglė Štabokaitė) užėmė trečiąją vietą. Nugalėjusi komanda atstovaus mūsų gimnazijai rajoniniame konkurse, kuris vyks Kelmės krašto muziejuje. Direktorius Rimas Bielskis apdovanojo visas konkurse dalyvavusias komandas padėkos raštais.

Gimnazijos televizija per pertraukas transliavo Kovo 11-ajai skirtą istorinę medžiagą.

Džiaugiamės, kad mūsų gimnazijos komanda – gimnazistai Dovydas Elskis, Eimantas Gajauskas, Egidijus Tavoras, Eimantė Korytė, mokytojos Rima Servienė ir Snieguolė Zavadskienė – dalyvavo Švietimo ir mokslo ministerijos, Lietuvos moksleivių sąjungos ir Lietuvos mokinių parlamento  surengtame Lietuvos mokyklų bendruomenėms skirtame edukaciniame konkurse-protų mūšyje „Kartu mes Lietuva“. Mūsiškiai iš penkiolikos Šiaulių apskrities komandų užėmė trečiąją vietą! Pelnyta ir ŠMM ministrės pasirašyta padėka, kurioje sveikinama mūsų gimnazijos akyvi ir kūrybiška komanda, sėkmingai dalyvavusi šiame konkurse.

Minint Kovo 11-ąją Vilniuje, Švietimo ir mokslo ministerijoje, buvo pristatytas leidinys ,,Lietuvos metų mokytojai. 1998 – 2014 metai”. Į šią šventę buvo pakviestas ir mūsų gimnazijos muzikos mokytojas ekspertas Svajūnas Klimas, respublikos Metų mokytojo apdovanojimą pelnęs 2008 metais. Apie S.Klimą rašoma šiame leidinyje, knygos padovanotos ir mokytojui, ir gimnazijai.

Ketvirtasis projekto „Neužmik“ susitikimas su lenktynininku Benediktu Vanagu: „Nebijokite išeiti iš savo komforto zonos!“

prie pavadinimo_9669

Kovo 7 dieną mūsų gimnazijoje vyko paskutinis projekto-susitikimų ciklo „Neužmik“ renginys. Šio, ketvirtojo, susitikimo metu į mokyklos aktų salę sugužėjo šiek tiek daugiau nei pustrečio šimto žmonių: mokinių, mokytojų, moksleivių iš kitų rajono mokyklų, gimnazistų tėvelių. Šį kartą susitikti skubėjome su lenktynininku Benediktu Vanagu.

Bene garsiausias Lietuvos lenktynininkas pas mus atvyko tiesiai iš Ruklos – čia jis kalbėjosi su jaunais kareiviais. Be galo džiaugiamės, kad toks užsiėmęs ir begalę darbų turintis žmogus atrado laiko ir mūsų mokyklos mokiniams.

Lenktynininko nuomone, visi dalykai prasideda nuo smulkmenų. Daug pasiekia tie, kurie nebijo bandyti, nebijo klysti, kurie užsispyrę „klijuoja“ vieną smulkmeną prie kitos ir iš to sukuria nuostabiausius dalykus. Pats pradėjęs nuo paprastų lenktynių gatvėse, savo užsispyrimo ir atkaklaus darbo dėka B.Vanagas šiuo metu yra puikiai žinomas turbūt kiekvienam lietuviui. B. Vanagas pabrėžė, jog dažniausiai tinkamu metu tinkamoje vietoje atsiranda tie, kurie nesiliauja bandyti. Didžiausias sėkmės faktorius – užsispyrimas, o jei kažkuo beprotiškai tiki – esi tiesiog pasmerktas tai pasiekti. Visus susirinkusiuosius B.Vanagas ragino išeiti iš savo komforto zonos ribų, nes vieta, kurioje vyksta stebuklai, yra toli už jos. Lenktynininkas patarė nevengti buvimo vienumoje su savimi, kada galima apmąstyti visus dalykus, galiausiai – net atrasti save. Tai jis suprato daugybę valandų Dakaro ralyje praleidęs vienas pats su savo mintimis. Kalbėdamas apie sėkmes ir nepasisekimus B. Vanagas atskleidė, jog nieko nekeistų savo gyvenime – garsusis lenktynininkas įsitikinęs, jog laimėjimai beveik nieko neišmoko, unikalių žinių ir patirties įgauni kiekvieną kartą pralaimėjęs. Todėl, kai nepasiseka, jokiu būdu nereikia nusiminti! Tiesiog apmąstyti savo klaidas, pasimokyti iš jų ir bandyti toliau.

Neabejoju, jog ne aš viena užsirašiau patikusias ir motyvuojančias B.Vanago mintis – jų buvo begalė. Po nuoširdaus, linksmo pokalbio turėjome galimybę paklausti mus dominančių dalykų – nuo Dakaro ralio iki laisvalaikio ir svajonių. Prašėme patarimų, kaip teisingai pasirinkti veiklą po mokyklos, kaip sužinoti, kas mums labiausiai tinka. Žinoma, po susitikimo galėjome ir nusifotografuoti su B. Vanagu, trumpai šnektelėti su juo. Praėjus kelioms dienoms po susitikimo sužinojome, jog įkvepianti kalba ir patarimai yra ne viskas, ką mums padovanojo šis žmogus. Jis nusprendė įteikti mūsų mokyklai ir Lietuvos istorinę vėliavą su Vyčiu – esame jam už tai labai dėkingi!

Visi keturi susitikimai su garsiais žmonėmis – Džiugu Siaurusaičiu, Mantvydu Leknicku, Andriumi Pauliukevičiumi ir Benediktu Vanagu – suteikė mums žinių, mokė įvairių dalykų. Išgirdome keturias skirtingas ir savaip nuostabias istorijas, kurios, neabejoju, motyvavo ir įkvėpė siekti tikslų, suteikė ryžto, pasitikėjimo savimi. Tikiuosi, kad kiekvienas, atėjęs į vieną, kelis ar visus susitikimus išgirdo kažką svarbaus ir naudingo. Esame dėkingi visiems keturiems mums laiko atradusiems nuostabiems žmonėms, visiems, prisidėjusiems prie projekto „Neužmik“ įgyvendinimo, o labiausiai jo sumanytojai ir organizatorei Faustai Marijai Leščiauskaitei. Ačiū, kad darote mūsų kelią į gyvenimą lengvesnį!

 Eimantė Korytė

Emilijos Sasnauskaitės nuotraukos

Trečiasis projekto „Neužmik“ susitikimas su Andriumi Pauliukevičiumi: „Yra ne sėkmės, o sunkaus darbo istorijos“ 

prie pavadinimo_9590

Kovo 4 d. mūsų gimnazijoje lankėsi dar vienas ypatingas svečias. Buvusios gimnazistės Faustos Marijos Leščiauskaitės ir jos organizuojamo projekto „Neužmik“, kurį sudaro keturių susitikimų ciklas, dėka jau trečią kartą galėjome išgirsti garsaus ir daug pasiekusio žmogaus istoriją.

Šį kartą tai Andrius Pauliukevičius, atvykęs kartu su savo žmona Ilka Adams. Andrius yra istorikas, sveikos gyvensenos mokytojas, kultūrizmo čempionas. Šį žmogų apibūdinti galima labai įvairiai. Per savo gyvenimą jis spėjo išbandyti ir nuveikti be galo daug – studijavo kelias specialybes, dirbo istorijos mokytoju, treneriu, padavėju, net asmens sargybiniu, kartu su garsia atlikėja įrašė dainą, nusifilmavo filme, išleido kelias knygas (ir greit išleis dar dvi), ne kartą laimėjo kultūrizmo konkursus, tapo Europos čempionu… Atrodo, kad tai jau be galo daug, tačiau šis veiklus žmogus turi dar ne vieną užsibrėžtą tikslą, dar ne vieną svajonę.

Andrius Pauliukevičius papasakojo mums istoriją, kurioje gausu bandymų, savęs ir savo kelio ieškojimo, daugybė laimėjimų ir kartais – nesėkmių, kurios, anot jo, yra didžiausios mokytojos… „Sėkmės istorijų nėra, yra tik sunkaus darbo ir užsispyrimo istorijos“, – mokė jis visus – daugiau nei pustrečio šimto žmonių, atėjusių į susitikimą. A.Pauliukevičių išklausius nesunku suprasti, jog kelias į sėkmę gali būti labai sunkus ir painus. Kad sužinotum, ko nori gyvenime, turi išbandyti be galo daug sričių ir dalykų, tik retam laimingajam pasiseka iškart stoti į teisingas vėžes. O sėkmė yra ne tada, kai tau sekasi ir tu moki kažką daryti puikiai. Sėkmė yra tada, kai ja gali pasidalinti su kitais, patarti, pamokyti ir aplinkinius. Kultūristas mokė mus, jog reikia daryti net tai, ko visai nesinori ar kas yra neįdomu – neretai net, atrodo, nereikalingi dalykai mums suteikia daug įgūdžių ir patirties, kuri tikrai pravers gyvenime.

Andrius – be galo draugiškas ir linksmas žmogus – paklaustas, kiek „stumia“, atsakė, jog nežino, tačiau gali ant peties pakelti savanorį! Ir vėliau, pasibaigus šiam be galo įdomiam susitikimui ir nutilus žiūrovių klausimams, fotografavosi su visais norinčiais, siūlėsi ir juos pakelti, užsisodinus ant peties.

Džiugu, jog gimnazistų tarpe atsiranda vis daugiau žmonių, kurie neleidžia laiko tuščiai priešais kompiuterio ar televizoriaus ekranus, o stengiasi plėsti savo akiratį, išgirsti kuo daugiau naudingos informacijos, kuriems įdomu tai, kas motyvuoja eiti pirmyn!

Projektas „Neužmik“ yra puiki galimybė jauniems žmonėms šviestis ir tobulėti, mokytis iš kitų laimėjimų, klaidų, sunkaus darbo, jų istorijų. Esu įsitikinusi, kad iš šio susitikimo kiekvienas išėjo labiau motyvuotas siekti savų svajonių, labiau pasitikintis savimi ir drąsesnis, nebijantis bandyti ir klysti.

 

Eimantė Korytė

Emilijos Sasnauskaitės ir Gvidonės Miklovaitės nuotraukos

Antrasis projekto „Neužmik“ susitikimas su Mantvydu Leknicku

PRIE PAVADINIMO

Šiais metais mūsų gimnazija gavo išties nuostabią dovaną – buvusi mokinė Fausta Marija Leščiauskaitė suteikė mums galimybę išgirsti garsių, daug pasiekusių žmonių istorijas, įgyti motyvacijos, žinių, išklausyti naudingų patarimų ir paklausti rūpimų dalykų. Jos parengtą ir organizuojamą projektą „Neužmik“ sudaro keturių susitikimų ciklas. Gimnazijos mokiniai, mokytojai, administracija ir visi kiti norintys jau turėjo galimybę dalyvauti keliuose susitikimuose – vasario 19 d. į mokyklą atvyko ir savo istoriją pasakojo aktorius Džiugas Siaurusaitis, o vasario 29 d. klausėmės poeto Mantvydo Leknicko.

Mantvydas Leknickas nustebino savo paprastumu ir nuoširdumu. Savo pasakojamą istoriją jis suderino su naujosiomis technologijomis – ekrane rodomi vaizdai iliustravo, suteikė tinkamą nuotaiką pasakojimui, neretai ir prajuokino žiūrovus. Šis žmogus tikrai turėjo ką pasakyti ir puikiai mokėjo visa tai išdėstyti taip, kad sudomintų žiūrovus ir nepaliktų abejingų. Išgirdome apie M. Leknicką nuo vaikystės kamavusią „meilės ligą“, per lietuvių kalbos pamokas paskatintą norą rašyti, supratimą, jog parašytas žodis turi galią pakeisti pasaulį ir žmonių požiūrį. Sužinojome, jog šio poeto svajonės įgyvendinimas – knygos išleidimas – pareikalavo daugybės pastangų, užsispyrimo, mat, nė vienai leidyklai nesutikus jos išleisti, viską teko daryti pačiam, tik draugams padedant. Išgirsta istorija mums leido suprasti, kad nieko nėra neįmanomo – jei tik pakankamai nori ir stengiesi. Rašytojas motyvavo mus siekti užsibrėžto tikslo, neleisti niekam mums trukdyti kelyje į savąją sėkmę, nebijoti iššūkių. Taip pat jis davė naudingų patarimų dėl motyvacinio laiško rašymo, darbo ieškojimo. Patarė nebijoti jokių darbų – jie visi mums suteikia naudos, užgrūdina, išmoko įvairiausių dalykų.

Linksmą, nuoširdų susitikimą pabaigė mokinių klausimai ir M. Leknicko atsakymai į juos, o po renginio žiūrovai turėjo galimybę nusifotografuoti su poetu, taip pat paprašyti autografo ir trumpo palinkėjimo ant atsineštos poeto išleistos knygos titulinio puslapio.

Šis susitikimas ir išgirsta istorija, manau, ne vienam praplėtė akiratį ir privertė suprasti, jog niekas vertinga gyvenime nėra pasiekiama lengvai. Norint džiaugtis sėkme, iš pradžių reikia nueiti sunkų, kartais painų ir ilgą kelią. Poetas M. Leknickas mus motyvavo siekti užsibrėžto tikslo, nebijoti net, regis, per didelių svajonių, jei tik netrūksta noro jas įgyvendinti.

Nekantriai laukiame susitikimų su sveikos gyvensenos mokytoju ir kultūrizmo čempionu Andriumi Pauliukevičiumi (kovo 4 dieną, 13 val.) ir lenktynininku Benediktu Vanagu (kovo 7 dieną, 14 val.).

Eimantė Korytė

Emilijos Sasnauskaitės nuotraukos

Erasmus+ projektas „Menų spaustuvė“. Įspūdžiai iš Vokietijos

prie pavadinimo.DSC00207

Mūsų gimnazijos mokinių komanda (Mantas Ralovėcas, Gabrielius Šurna, Grigas Andrulis) ir projekto koordinatorė mokytoja Ineta Leščiauskienė dalyvavo ketvirtajame Erasmus+ projekto „Menų spaustuvė“ partneriniame tarptautiniame susitikime Holzgerlingene, Vokietijoje. Šis susitikimas buvo skirtas socialinės reklamos, teatro ir kino menams. Vizito metu atlikta daug įvairių mokymosi veiklų: vaizdo filmų kūrimas ir analizavimas, meno kūrinių interpretavimas, susipažinimas su kino filmų kūrimo „virtuve“ Ludwigsburg Filmakademie, improvizacija su

Harlekinteatre aktoriais. Mūsų gimnazistai aplankė Mercedez-Benz muziejų, šokolado „Ritter sport“ gamyklą bei surengė koncertą Burg Kaltenek pilyje. Šiame straipsnyje kelmiškių delegacijos narys Gabrielius Šurna dalijasi savo įspūdžiais apie vieną iš projekto aspektų – jaunimo ryšius ir bendravimo džiaugsmą.

Išvyka į Vokietiją buvo nuostabi, todėl be galo smagu pasidalinti ten patirtais įspūdžiais ir prisiminimais. Nors aplankėme daug įdomių vietų, organizuotos ekskursijos buvo labai įdomios, sužinojome daug ir pamatėme gausybę žymiausių Štutgarto regiono įmonių ir turistinių objektų, bet labiausiai atmintin įstrigo visai ne tai. Maloniausius širdžiai atsiminimus paliko mišrus, bet šilumą ir vienybę spinduliuojantis mainų programos kolektyvas!

Programoje dalyvavo mokiniai ir mokytojai iš penkių Europos valstybių – Ispanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Lėktuvu nusileidome keturiese, bet tik išsilaipinę Štutgarto oro uoste, iškart pasukome skirtingais keliais – išvykome susipažinti su savo vokiečiais partneriais. Kadangi atvykome diena anksčiau už kitas delegacijas, turėjome daugiau laiko susipažinti. Jo nešvaistėme veltui – iš karto aplankėme ką tik atnaujintą Štutgarto bokštą, kitą dieną – Babenhauzeno šventyklą, o likusį laiką praleidome namie, bendraudami. Vėliau susitikę su draugais iš Lietuvos pakalbėjome ir priėjome prie išvados, jog vokiečiai – labai paslaugūs žmonės. Jie klausė visko ir apie viską, kad tik mūsų vizitas jų namuose būtų kuo jaukesnis ir patogesnis. Mums, lietuviams, toks paslaugumas buvo netikėtas, netgi kiek įkyrus, bet vis dėlto širdį paglostantis.

Po dviejų dienų susitikome ir su kitais programos dalyviais – ispanais, italais ir prancūzais. Šių pietinių valstybių gyventojai ir paliko šilčiausią įspūdį – jų karštas kraujas, temperamentas ir neapsakomas susikaustymo bei susivaržymo nebuvimas labai krito į akį. Tik mums atvykus jie puolė bučiuotis ir glėbesčiuotis. Mes nepasimetėm – atsakėme tuo pačiu. Iš pradžių jų lengvabūdiškumas ir džiaugimasis kiekviena akimirka mums buvo „neįkandamas“ ir keistas. Kur tik mes keliavome, pietiečiai vis šoko ir iš jų lūpų sklido įvairiakalbės dainos, o kiekvienas jų veiksmas tiesiog tryško džiaugsmu ir energija! Jie dainavo traukinių stotyje, šoko gatvėse, ir tas jiems įgimtas šėlsmas mums atrodė kažkoks nesuprantamas, nenatūralus. Bet susipažinus artimiau ir pabendravus kiek ilgiau supratome, kad jie be galo šilti, draugiški ir nors kartais save sunkiai suvaldantys, bet nuostabūs žmonės. Kelionės pabaigoje jau ir mes dainavome ir šokome visi kartu, vienu ritmu. Šėlome, kvailiojome, ir tos nenuilstančios kartu praleistos dienos ir naktys dar ilgai išliks mūsų prisiminimuose. Šnekėjome apie viską, netrūko ir aštrių temų bei karštų diskusijų, tačiau kad ir ką darėme, išlikome vieningi ir buvome pasiruošę ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriuos dabar galėjome vadinti draugais.

Visa savaitė prabėgo akimirksniu ir nors su šiais žmonėmis praleidome vos keletą dienų, bet išsiskirti buvo labai sunku. Atvykome anksčiau, todėl ir išvykti turėjome greičiau. Atsisveikinimo metu keliaujant iš glėbio į glėbį, apsikabinimams trunkant vis ilgiau ir ilgiau širdis plakė lyg patrakus, ir net pats didžiausias bejausmis būtų susijaudinęs, o ką jau kalbėti apie emocionaliuosius pietiečius… Kartu su jais braukėme graudulio ašarą ir pakeliui namo dar ilgai jautėme liūdesį, kad teko išvyki per anksti, bet ašaras greitai pakeitė juokas ir šypsena, nes prisiminus visas kartu praleistas akimirkas nebuvo įmanoma nesišypsoti.

Tik parvykę namo iš karto susirašėme su savo tarptautiniais broliais ir sesėmis, ir dar dabar su kai kuriais iš jų palaikome ryšį. Tai, ką patyrėme, parsivežėme namo. Manau, kad tapome šiltesni, atviresni ir labiau vertiname gyvenimą, nes tokios akimirkos primena, kad nėra ko nukabinti nosies, nėra ko liūdėti. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, o jau visa kita ateis savaime. Jeigu tik sulauksite progos dalyvauti tokiame projekte – nedvejokite ir griebkite jautį už ragų! Na, o aš nubrauksiu ašarą, kurią išspaudžiau rašydamas prisiminimus apie šią kelionę… Džiaugsmo ašarą apie neužmirštamą kelionę, kurią pakartočiau dar begalę kartų…

Gabrielius Šurna