Daily Archives: 2016-03-01

Erasmus+ projektas „Menų spaustuvė“. Įspūdžiai iš Vokietijos

prie pavadinimo.DSC00207

Mūsų gimnazijos mokinių komanda (Mantas Ralovėcas, Gabrielius Šurna, Grigas Andrulis) ir projekto koordinatorė mokytoja Ineta Leščiauskienė dalyvavo ketvirtajame Erasmus+ projekto „Menų spaustuvė“ partneriniame tarptautiniame susitikime Holzgerlingene, Vokietijoje. Šis susitikimas buvo skirtas socialinės reklamos, teatro ir kino menams. Vizito metu atlikta daug įvairių mokymosi veiklų: vaizdo filmų kūrimas ir analizavimas, meno kūrinių interpretavimas, susipažinimas su kino filmų kūrimo „virtuve“ Ludwigsburg Filmakademie, improvizacija su

Harlekinteatre aktoriais. Mūsų gimnazistai aplankė Mercedez-Benz muziejų, šokolado „Ritter sport“ gamyklą bei surengė koncertą Burg Kaltenek pilyje. Šiame straipsnyje kelmiškių delegacijos narys Gabrielius Šurna dalijasi savo įspūdžiais apie vieną iš projekto aspektų – jaunimo ryšius ir bendravimo džiaugsmą.

Išvyka į Vokietiją buvo nuostabi, todėl be galo smagu pasidalinti ten patirtais įspūdžiais ir prisiminimais. Nors aplankėme daug įdomių vietų, organizuotos ekskursijos buvo labai įdomios, sužinojome daug ir pamatėme gausybę žymiausių Štutgarto regiono įmonių ir turistinių objektų, bet labiausiai atmintin įstrigo visai ne tai. Maloniausius širdžiai atsiminimus paliko mišrus, bet šilumą ir vienybę spinduliuojantis mainų programos kolektyvas!

Programoje dalyvavo mokiniai ir mokytojai iš penkių Europos valstybių – Ispanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir Lietuvos. Lėktuvu nusileidome keturiese, bet tik išsilaipinę Štutgarto oro uoste, iškart pasukome skirtingais keliais – išvykome susipažinti su savo vokiečiais partneriais. Kadangi atvykome diena anksčiau už kitas delegacijas, turėjome daugiau laiko susipažinti. Jo nešvaistėme veltui – iš karto aplankėme ką tik atnaujintą Štutgarto bokštą, kitą dieną – Babenhauzeno šventyklą, o likusį laiką praleidome namie, bendraudami. Vėliau susitikę su draugais iš Lietuvos pakalbėjome ir priėjome prie išvados, jog vokiečiai – labai paslaugūs žmonės. Jie klausė visko ir apie viską, kad tik mūsų vizitas jų namuose būtų kuo jaukesnis ir patogesnis. Mums, lietuviams, toks paslaugumas buvo netikėtas, netgi kiek įkyrus, bet vis dėlto širdį paglostantis.

Po dviejų dienų susitikome ir su kitais programos dalyviais – ispanais, italais ir prancūzais. Šių pietinių valstybių gyventojai ir paliko šilčiausią įspūdį – jų karštas kraujas, temperamentas ir neapsakomas susikaustymo bei susivaržymo nebuvimas labai krito į akį. Tik mums atvykus jie puolė bučiuotis ir glėbesčiuotis. Mes nepasimetėm – atsakėme tuo pačiu. Iš pradžių jų lengvabūdiškumas ir džiaugimasis kiekviena akimirka mums buvo „neįkandamas“ ir keistas. Kur tik mes keliavome, pietiečiai vis šoko ir iš jų lūpų sklido įvairiakalbės dainos, o kiekvienas jų veiksmas tiesiog tryško džiaugsmu ir energija! Jie dainavo traukinių stotyje, šoko gatvėse, ir tas jiems įgimtas šėlsmas mums atrodė kažkoks nesuprantamas, nenatūralus. Bet susipažinus artimiau ir pabendravus kiek ilgiau supratome, kad jie be galo šilti, draugiški ir nors kartais save sunkiai suvaldantys, bet nuostabūs žmonės. Kelionės pabaigoje jau ir mes dainavome ir šokome visi kartu, vienu ritmu. Šėlome, kvailiojome, ir tos nenuilstančios kartu praleistos dienos ir naktys dar ilgai išliks mūsų prisiminimuose. Šnekėjome apie viską, netrūko ir aštrių temų bei karštų diskusijų, tačiau kad ir ką darėme, išlikome vieningi ir buvome pasiruošę ištiesti pagalbos ranką tiems, kuriuos dabar galėjome vadinti draugais.

Visa savaitė prabėgo akimirksniu ir nors su šiais žmonėmis praleidome vos keletą dienų, bet išsiskirti buvo labai sunku. Atvykome anksčiau, todėl ir išvykti turėjome greičiau. Atsisveikinimo metu keliaujant iš glėbio į glėbį, apsikabinimams trunkant vis ilgiau ir ilgiau širdis plakė lyg patrakus, ir net pats didžiausias bejausmis būtų susijaudinęs, o ką jau kalbėti apie emocionaliuosius pietiečius… Kartu su jais braukėme graudulio ašarą ir pakeliui namo dar ilgai jautėme liūdesį, kad teko išvyki per anksti, bet ašaras greitai pakeitė juokas ir šypsena, nes prisiminus visas kartu praleistas akimirkas nebuvo įmanoma nesišypsoti.

Tik parvykę namo iš karto susirašėme su savo tarptautiniais broliais ir sesėmis, ir dar dabar su kai kuriais iš jų palaikome ryšį. Tai, ką patyrėme, parsivežėme namo. Manau, kad tapome šiltesni, atviresni ir labiau vertiname gyvenimą, nes tokios akimirkos primena, kad nėra ko nukabinti nosies, nėra ko liūdėti. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, o jau visa kita ateis savaime. Jeigu tik sulauksite progos dalyvauti tokiame projekte – nedvejokite ir griebkite jautį už ragų! Na, o aš nubrauksiu ašarą, kurią išspaudžiau rašydamas prisiminimus apie šią kelionę… Džiaugsmo ašarą apie neužmirštamą kelionę, kurią pakartočiau dar begalę kartų…

Gabrielius Šurna