Skųstis, viską mesti ar keisti(s) ir tobulėti?

prie pavadinimo Inetos

„Švietimo politikos tikslas ateity – stiprinti užsienio kalbų mokymą, siųsti žmones į įvairias šalis mokytis, efektyviai ir operatyviai  lopyti spragas. Reikia, kad humanitariniai mokslai, taip pat, aišku, ir visuomeniniai turėtų plačią erdvę alsuoti pasaulio vertybėmis.“

 M. Lukšienė

Pasinaudodama Mokymosi visą gyvenimą programos teikiamomis galimybėmis, šių metų rudenį dalyvavau dviejų savaičių Comenius kvalifikacijos tobulinimo kursuose „Using New Technology for Teaching English“ Cardiff, Velse.

Iš karto turiu pastebėti, kad kolegos iš visos Europos, susirinko tos pačios nuotaikos, kėlė tuos pačius klausimus, ieškojo metodinių sprendimų, kaip patenkinti naujosios kartos poreikius, išmokti naudotis technologijomis, kurios padėtų atskleisti mūsų mokinių kūrybiškumą, padėtų realizuoti save naujoje tinklaveikos visuomenėje, ugdytų kritinį mąstymą. Pagrindinės technologijos: kompiuteriai, planšetės, išmanieji telefonai. Išbandydami įvairias kompiuterines aplikacijas (applications), skirtas kalbų mokymui, nuolat kėlėme esminį klausimą: ar, naudodama šį įrankį, pasieksiu geresnių rezultatų negu pasitelkdama tradicinį vadovėlį ir pieštuką, kurie iš principo irgi yra technologijos? Ar mano mokinio motyvacija bus didesnė? Ko siekiu šiuo metodu? Kursų lektoriai, vadovėlių autoriai Lucy Norris ir Graham Workman nė minutės neleido priimti naujųjų IKT kaip savaiminės vertybės, bet kėlė jų naudojimui pedagoginius tikslus.

Ar buvo sunku? Labai. Iš vienos pusės, IKT naudojimas ugdymo veikloje mano ir vyresnei kartai – pralaimėtos lenktynės su mokiniais. Jie visuomet bus žingsniu (tik nesupraskit paraidžiui, tiesiog nerandu tinkamos metaforos) priekyje. Ir žengia jie septynmyliais batais. Jie – tinklo karta, jie užaugo su IKT. Klausimas, ar tai blogai? Aš matau tame mokytojo – mokinio bendradarbiavimo ir nuolatinio tobulėjimo galimybes. Kita vertus, anot švietėjo ir gerai žinomo tinklaraščio Weblogg-ed autoriaus Will Richardson, būdami ugdytojais, mes turim tik tris pasirinkimo galimybes: skųstis, viską mesti arba keisti(s). Taigi, savaitės užsiėmimų nuo 9.00 iki 17.00 metu visi perėjom visas tris fazes: ir verkšlenom prie „lūžtančių“ kompiuterių, ir trinktelėdavome (!) durimis, o išvažiuodami suvokėm, kokį žinių ir idėjų neregistruotą bagažą vežamės kiekvienas į savo šalį, savo mokyklą su vidiniu imperatyvu keisti(s) ir tobulėti.

Kita kursų savaitė tenkino kultūrinius ir asmeninius dalyvių poreikius. Turiu pažymėti, kad kursų vietą – Velsą – rinkausi sąmoningai, vengdama tradicinio pasirinkimo – kosmopoliško megapolio Londono. Norėjau tiek pati susipažinti, tiek savo mokiniams parvežti įspūdžių apie kitas Jungtinės Karalystės dalis, savitas ir nepakartojamas. Tą man padėjo padaryti visa virtinė įdomių paskaitų-diskusijų „Velso istorija, kultūra ir tradicijos“, seminaras apie garsiausią Velso poetą Dylan Thomas,, „Velso švietimo sistema“, ekskursijos į muziejų po atviru dangumi StFagan‘s, Nacionalinį Muziejų, Nacionalinę Velso Asamblėją, įspūdinga sekmadienio kelionė po Gower pusiasalį, aplankant pilis, kurių Velse apie 300, senovines paslaptingųjų keltų kapavietes, smagiai pasivaikštant uolų pakraščiu vingiuojančiu pakrantės keliuku, paragaujant vietinių pyragaičių ir galiausiai, nukorus kojas nuo klifo virš Atlanto vandenyno, bijant žvilgtelėti žemyn dėl svaiginamo aukščio, nieko nemąstyti, tik gėrėtis.

Negaliu nepaminėti ir apsilankymų dviejose vidurinėse mokyklose. Įspūdžių užtektų atskiram straipsniui. Dabar tik paminėsiu, kas labiausiai įstrigo, tuos straipsnio epigrafe minimus „lopus“ vietinėms švietimo sistemos spragoms galimai lopyti. Pirmiausia, neabejotinai geresnė disciplina ir priemonės jai palaikyti. Mokyklos turi priėmusios savo vidaus tvarkos taisykles, kurių privalu laikytis kiekvienam mokiniui ir kurios su įvairiomis variacijomis, bet principinis mechanizmas tas pats: nulinė tolerancija patyčioms, netinkamas elgesys pamokos metu reiškia pašalinimą iš klasės ir/arba palikimą po pamokų, o rimtu atveju ir pašalinimą iš mokyklos. Sugrįžimas į klasę vėlgi numatytas keliais etapais. Nelankomumas iš karto SMS pranešamas tėvams/globėjams. Kitas pastebėjimas, susijęs su IKT naudojimu pamokų metu. Tendencija leisti naudotis išmaniaisiais telefonais ir planšetėm pamokų metu, bet blokuojant mokyklos teritorijoje Facebooką ir kitus su ugdymu nesusijusius tinklus. Trečia, nuolatinis įsivertinimas ir draugo vertinimas pamokų metu. Taip ugdomas kritinis mąstymas, konstruktyvi kritika ir mokoma tai padaryti mandagiai.

 Tradiciškai negaliu nepaminėti  gyvenimo šeimose, kuris neabejotinai suteikia įžvalgų į kasdieninį britų gyvenimą, jų buitį ir darbą. Na, o man tai reiškė nuolatinį kalbinį tobulėjimą: užsiėmimų metu – kolegos anglistai ir lektoriai, gatvėje ir namuose – nenutrūkstamas srautas gražios anglų kalbos.

Situacija švietimo srityje panaši visoje Europoje, t.y., visi klausia, ką daryti, kad būtų galima paruošti tinkamai dabartinius ir ateities mokinius tinklaveikos visuomenės iššūkiams? Vieniems, labiausiai skandinavams ir vokiečiams, tai sekasi geriau, kitiems, manyčiau, ir mums, trūksta drąsos, aiškios krypties ir politinių sprendimų. Tačiau galimybių mokytojams nesiskųsti, nepasiduoti, o veikti ir keisti(s) yra. Viena iš jų dalyvavimas  Mokymosi visą gyvenimą programos veiklose.

Ineta Leščiauskienė,
anglų kalbos mokytoja metodininkė