Susitikimas su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus savanoriais

DSC_2807

Kovo 13 dieną Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos mokiniams pagal projektą „Kalbamės apie Holokaustą mokykloje“ vyko integruota istorijos, anglų kalbos ir etikos pamoka, kurią vedė Austrijos organizacijos „Gedenkdienst“ („Atminties tarnyba“) savanoriai Emanuel Vonier ir Gregor Ladler.

Projektas „Kalbamės apie Holokaustą mokykloje“ yra organizacijos „Gedenkdienst“ iniciatyva, o šios organizacijos tikslas – atkreipti dėmesį į nacionalsocializmo priežastis ir padarinius, siųsti vieneriems metams savanorius į šalis, kuriose naciai ir jų bendrininkai vykdė nusikaltimus. Lietuvoje projektas, bendradarbiaujant su Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi, vykdomas kasmet nuo 2011 metų.  Mūsų gimnazijoje šio projekto savanoriai lankėsi jau keletą kartų, o šiemet atvyko Emanuel ir Gregor, kurie šiuo metu savanoriauja Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje.

Pirmoji integruotos pamokos, vykusios anglų kalba, dalis buvo paskaita apie Holokaustą Lietuvoje. Holokausto tema gimnazistams įprasta kalbėti ir per istorijos ar pilietiškumo pamokas, tačiau paskaitoje netrūko vaizdinės medžiagos, faktų bei požiūrio, pateikto iš kiek kitos perspektyvos, kuri, savaime suprantama, mus sudomino. Buvo pasakojama apie Holokausto Lietuvoje prielaidas, nacių politiką ir vietinių gyventojų atsakomybę bei bendradarbiavimą su naciais. Man ir mano bendraamžiams žiūrint interviu su vienu iš nacių įgaliotinių, vykdžiusių masines žudynes Lietuvoje, kilo vienintelis klausimas: kaip įmanoma tai daryti be jokios sąžinės graužaties ir toliau ramiai gyventi?

Visi apmąstymai ir klausimai, kilę per paskaitą, buvo išsakomi antroje susitikimo dalyje – praktiniuose užsiėmimuose „Ar stebėtojai irgi nusikaltėliai?“, „Propagandos priemonės ir poveikis“. Diskutavome pasiskirstę į dvi grupes. Buvo remtasi ir eksperimentais, vykdytais prieš daug metų – analizavome žmonių elgesį, prielaidas, dėl ko dalis mūsų tautiečių buvo įtraukti į šį masinio žudymo tinklą, aptarėme propagandos įtaką stereotipų formavimui, analizavome pavyzdžius. Praktiniai užsiėmimai vyko netradiciškai, man ir mano bendraamžiams itin patiko tai, kad galėjome diskutuoti, kelti klausimus ir išsakyti savo nuomonę apie Holokaustą ir nagrinėti temą kitaip, nei per pamokas, kai turėdami vieną ar kitą informacijos šaltinį, tiesiog iš jo mokomės per daug nesusimąstydami…

Holokaustas – vienas sunkiausių nusikaltimų pasaulio istorijoje, todėl tokie susitikimai yra itin svarbūs, nes daugiau sužinoję, kalbėdamiesi šia tema geriau suprantame Katastrofos mastą. Mūsų karta turi mąstyti ir kalbėtis apie tai – užaugome laisvėje ir taikoje, todėl turime suprasti šių įvykių reikšmę ir mokytis būti atsakingi, kad istorijos katastrofos nepasikartotų.

Kotryna Karyznaitė