Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos mokytojos Rasa Rimidytė Liekienė ir Genė Macaitienė dalyvavo tarptautiniame renginyje „Gyvųjų maršas“, kuris vyko Lenkijoje. Tai prasminga ir jautri iniciatyva, kurios metu jaunimas, mokytojai, vyresni žmonės ir Holokaustą išgyvenę liudininkai nueina simbolinį kelią nuo buvusios nacių įkurtos koncentracijos stovyklos Aušvicas I iki Aušvico–Birkenau, vienos žiauriausių masinių žudynių vietų Europoje. „Gyvųjų maršas“, organizuojamas nuo 1988 metų, skirtas pagerbti Holokausto aukas ir priminti pasauliui apie kovą su nacizmo ideologija.
Šį renginį koordinuoja Tarptautinė Gyvųjų maršo organizacija, Lietuva prie iniciatyvos prisijungė 2019 metais, o mūsų šalies delegacijų dalyvavimą organizuoja ir koordinuoja Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Tarptautinės komisijos sekretoriatas kartu su Lietuvos švietimo bendruomenės nariais ir Tolerancijos ugdymo centrų atstovais šiame renginyje Lenkijoje dalyvauja jau šeštą kartą – šiemet iš Lietuvos atvyko apie 140 žmonių, iš viso „Gyvųjų marše“ dalyvavo atstovai iš 40 pasaulio valstybių.
„Gyvųjų maršas“ prasidėjo prie Aušvico vartų su cinišku užrašu „Darbas išlaisvina“: žmonių kolona pajudėjo pasigirdus šofaro – ritualinio žydų muzikos instrumento – garsams ir nuėjusi kelis kilometrus pasiekė Birkenau stovyklą. Čia kiekvienas eisenos dalyvis ant traukinio bėgių, kuriais kadaise į mirtį buvo gabenami žmonės, paliko savo mintis, užrašytas lentelėje, ir uždegė žvakutę. Netoli susprogdintų dujų kamerų ir krematoriumų vyko oficiali Holokausto aukų pagerbimo ceremonija.
Istorinis kontekstas, kurį primena šis renginys, itin skaudus. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir sovietų kariuomenei artėjant prie Aušvico koncentracijos stovyklos, naciai nusprendė vis dar galinčius eiti kalinius pėsčiomis išvaryti į Vokietijos teritorijoje buvusias koncentracijos stovyklas. Žuvo daugybė žmonių – vieni neatlaikė sunkių sąlygų, o tie, kurie negalėjo žengti toliau, buvo sargybinių nužudyti. Šis priverstinis žygis vėliau pavadintas Mirties žygiu. Silpstant sovietų sąjungos režimui ir Lenkijai tampant laisvesnei, į Aušvicą, pagerbti čia žuvusiųjų atminimą, ėmė sugrįžti buvę kaliniai, jų artimieji. Tuomet ir kilo idėja nueiti kelią, simbolizuojantį ne mirtį, o gyvybę.
Dieną prieš „Gyvųjų maršą“ Lietuvos švietimo bendruomenės atstovai lankėsi Treblinkos memoriale, buvusioje nacių įkurtoje mirties stovykloje, bei dabartiniame Aušvico-Birkenau memoriale ir muziejuje – šios vietos palieka itin stiprų emocinį įspūdį, leidžiantį ne tik suvokti tragedijos mastą, bet ir suprasti istorinės atminties svarbą bei atsakomybę ją puoselėti. Apsilankymas čia primena, kokia trapi yra civilizacija ir kaip greitai ji gali būti sugriauta, jei visuomenė tampa abejinga žmogaus teisėms ir orumui. Holokaustas prasidėjo ne nuo dujų kamerų, o nuo žodžių – neapykantos kalbos, diskriminacijos apraiškų ir visuomenės tylos. Šios pamokos išlieka aktualios ir šiandien, kai viešojoje erdvėje vis dar pasitaiko neapykantos ar diskriminacijos ženklų, jos primena, kad kiekviena bendruomenė privalo reaguoti, ginti žmogaus orumą ir saugoti demokratines vertybes.
Kelmės Jono Graičiūno gimnazijos mokytojų dalyvavimas „Gyvųjų marše“, Holokausto vietų aplankymas yra itin svarbus. Mokytojų įspūdžiai, bendravimas su įvairių šalių švietimo atstovais ir gyvos istorijos liudijimai praplečia galimybes jautriai ir profesionaliai perteikti jaunimui istorinius faktus bei žmogaus teisių tematiką. Šios patirtys, pasidalintos su kolegomis, praturtins ugdymo procesą: leis kurti įtaigesnes integruotas pamokas, organizuoti diskusijas ir edukacines veiklas, skatinančias mokinius kritiškai vertinti neapykantos ideologijas ir suvokti demokratinių vertybių svarbą. Taip stiprinama gimnazijoje veikiančio Tolerancijos ugdymo centro veikla ir prisidedama prie bendruomenės, puoselėjančios pagarbą, atvirą dialogą, istorinį sąmoningumą ir pilietiškumą, kūrimo.
Apsilankymas Aušvico muziejuje ir Treblinkos memoriale nėra lengva patirtis, tačiau ji būtina. Tai tarsi investicija į ateitį, į visuomenę, kuri supranta, kad „niekada daugiau“ nėra tik simbolinė frazė, o atsakomybė, kurią prisiima ir švietimo bendruomenės. Iš šios kelionės mokytojos parsivežė ne tik žinių, įspūdžių, bet ir pareigą visa tai perduoti mokiniams, kad jie augtų empatiški ir atsparūs neapykantos ideologijoms.
Holokausto vietos primena, kad istorija nėra nutolusi. Ji gyva bendruomenės atmintyje, kasdieniuose pasirinkimuose ir sprendimuose. Nuo šių pasirinkimų priklauso, kokią ateitį kursime.
Rasa Rimidytė-Liekienė,
anglų kalbos mokytoja metodininkė
